Pogrindinė antikomunistinė organizacija „Kovojantysis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) (toliau – SW) buvo įsteigta Lenkijoje 1982 metų viduryje. Pagrindinis jos steigimo iniciatorius ir vadovas buvo Kornel Morawiecki. SW įsteigti paskatino išsiskyrusios „Solidarumo“ profesinių sąjungų vadovų nuomonės dėl kovos su komunistiniu režimu būdo 1981 m. pabaigoje komunistų įvestos karinės padėties sąlygomis. Į SW gretas nusprendę įsijungti „Solidarumo“ aktyvistai buvo bekompromisių kovos už Lenkijos nepriklausomybę ir tautų išsilaisvinimą iš komunistinio jungo metodų šalininkai. SW nuosekliai siekė nuversti totalitarinę komunistų valdžią; šios organizacijos vadovai buvo įsitikinę, kad komunizmas netrukus žlugs. Daug kas SW laikė esant pernelyg radikalų ir neturint realybės jausmo, tačiau būtent šios organizacijos prognozės pasirodė tiksliausios.

     Kovojančiajam Solidarumui priklausė apie 2000 narių, jo regioniniai skyriai veikė praktiškai visoje Lenkijoje. Organizacija turėjo savo atstovus užsienyje – taip pat Sovietų Sąjungos teritorijoje. Kiekvienas naujas Kovojančiojo Solidarumo narys turėdavo gauti dviejų organizacijos narių rekomendaciją ir jų akivaizdoje prisiekti.

   Organizacijai vadovavo pirmininkas (Kornel Morawiecki), SW taryba ir vykdomasis komitetas. Pagrindinės veiklos formos – komunistinio režimo draudžiama leidybos ir informacijos skleidimo veikla, pogrindžio radijo laidų rengimas ir transliavimas, demonstracijų ir streikų organizavimas. SW bendradarbiavo su „Solidarumo“ profesinių sąjungų pogrindžio struktūromis, dažnai teikdavo joms techninę pagalbą.

    SW turėjo gan veiksmingą kontržvalgybos sistemą, pagrįstą saugumo tarnybos darbuotojų radijo pokalbių klausymusi ir ryšių su kai kuriais informaciją teikusiais šių tarnybų darbuotojais palaikymu. Antrojoje XX amžiaus devintojo dešimtmečio pusėje SW rėmė opozicinius sąjūdžius visoje Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Savo biuleteniuose SW pranešinėdavo apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų bloko šalyse, Tibete bei apie sovietų agresiją Afganistane. Nuo 1988 metų SW komandiruodavo savo Rytų reikalų skyriaus atstovus į Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją, Lietuvą, Estiją, Latviją, Gruziją, Kazachstaną, Moldaviją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Jie dalijosi su sovietų disidentais ir kovotojais už nepriklausomybę kovos su komunizmu patirtimi, perduodavo jiems spausdinimo įrangą, elektronines ryšių priemones bei sovietų valdžios uždraustus leidinius. Lenkijoje buvo rengiami poligrafijos kursai SSRS opozicijos jaunimo atstovams. SW medžiaga buvo leidžiama ne tik lenkų, bet ir rusų, čekų, vengrų ir ukrainiečių kalbomis.

   Sovietų agresijos Vilniuje metu 1991 metų sausį SW aktyviai bendradarbiavo su nepriklausomybės siekiančiomis Lietuvos organizacijomis ir tiesiogiai dalyvavo 1991 metų sausio įvykiuose.

    В 1989 metų SW, vadovaudamasis moraliniais ir politiniais aspektais, priešinosi kai kurių Lenkijos opozicijos lyderių forsuojamai susitaikymo su komunistais politikai (vadinamajai „apvaliojo stalo“ politikai).

    SW oficialiai nutraukė konspiracinę veiklą 1992 metais. Prieš tai dalis organizacijos vadovų bandė dalyvauti Lenkijos politiniame gyvenime SW pagrindu įsteigę legalią Laisvės partiją. Deja, tuomet į kvietimą radikaliai nutraukti saitus su komunistine praeitimi naujomis sąlygomis atsiliepė ne itin didelė Lenkijos visuomenės dalis. Pokomunistinės Lenkijos politinės realijos – ypač kai kurių buvusios opozicijos veikėjų bendradarbiavimas su postkomunistais – SW indėlį į kovą su komunizmu iš dalies nugramzdino į užmarštį. Ir tik pastaruoju metu, kai komunistai ir jų sąjungininkai tapo nušalinti nuo valdžios, pradedama pripažinti, kad Kovojančiajam Solidarumui kovotojų su komunizmu panteone tenka garbinga vieta.

    2007 metų birželį SW paminės savo įsteigimo 25-ąsias metines.